Ar prisimenate save vaikystėje? Dauguma atsakys – „žinoma, taip“. Tik šie prisiminimai dažniausiai apsiriboja mažais atminties blyksniais, trumpais tėvų pasakojimais, fiksuotais vaizdais iš nuotraukų ar filmuotų įrašų. O norėtųsi daugiau – prisiminti ne tik įvykius, bet ir jausmus, emocijas, mintis, reikšmingas smulkmenas. Apie tai galvojame įvairiais gyvenimo momentais ir etapais – tiek suaugę, tiek dar būdami vaikais. Ne vienas tėtis ar mama yra girdėję savo vaiko prašymą: „Papasakok apie mane, kai aš mažas buvau“, net jei to prašo septynmetis mažylis. Ir mama, pasikeisdama su tėčiu, pasakoja vis tas pačias istorijas, tuos pačius prisiminimus, nes kiti jau būna paprasčiausiai išblėsę. 

Vaikystės prisiminimų dienoraštis paskatins trumpam stabtelėti, nurimti, skirti laiko ir apmąstyti gyvenimo akimirkas, surinkti ir užfiksuoti jas vienoje vietoje. Tokie prisiminimai yra be galo jautrūs ir svarbūs ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams. Jie gali tapti nusiraminimo ar džiaugsmo šaltiniu, leisti pažvelgti į save kitomis akimis, viską prisiminti ir įvertinti iš kitos perspektyvos. 

Augant kartais nutolsta ne tik prisiminimai, bet ir šeimos nariai, todėl rašytinė šeimos istorijos dalis gali tapti puikia priemone priminti savo vaikui, iš kur jis kilo, padėti kurti tvirtesnį ryšį su savo artimaisiais. Suaugę vaikai, skaitydami dienoraštį, džiaugsis turėdami galimybę pažinti savo tėvus kitokio amžiaus, kitose gyvenimo aplinkybėse.

Šis dienoraštis tarsi laiko kapsulė, iš kartos į kartą perduodama vertybė, kurią metams bėgant vis labiau norėsis saugoti ir branginti.